Vilkaviškio miesto senamiesčio architektūra išliko tik senose nuotraukose. Šimtmečius skaičiavę mūriniai pastatai griuvo pasaulinių karų audrose. Čia vyko nuožmiausi mūšiai, o miestas ėjo iš rankų į rankas. Tai kas išliko po Antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu buvo paslėpta po storu tinko sluoksniu.
Nepaisant to Vilkaviškio krašto žmonės turi kuo didžiuotis. Vos už kelių kilometrų nuo miesto stūkso Paežerių dvaro kompleksas. Bene gražiausias tokio tipo objektas visoje Marijampolės apskrityje.
Vieta gausiai apželdinta šimtamečių medžių alėjomis. Tyvuliuojančio ežero fone yra išlikusi ši istorinė architektūra: rūmai, tarnų namai, ledainė, spirito varyklos dalis, ūkinės paskirties objektai ir į dangų besistiebiantis karūna papuoštas bokštas.
Belvederio vardu vadinamas bokštas vertas dėmesio. Į dangų iškilo XIX a. antroje pusėje ir pažymėtas neogotikos potėpiais. Padalintas į kelis tarpsnius, prišlietas prie tarnų namų – tarsi susiliejęs su oficina.
Skirtingai nuo puošnios tinkuotos tarnų buveinės, Paežerių dvaro bokštas – raudonų plytų. Šiek tiek pasviręs link pagrindinių rūmus juosiančių vartų. Bet paprastai atlaiko čia besilankančių žmonių minias. Sako pastatytas ant molio, todėl ir bokšto kryptis nėra visiškai tiesi.
Viršuje išlikusi karūna sufleruoja objekto paskirtį. Iš viršaus buvo apžvelgiamos apylinkės. Pakilus septyniolika metrų arčiau dangaus, atsiveria panorama į ežerą ir senąjį parką. Iš bokšto buvo stebimas ir tarptautinės reikšmės kelias vedantis link Karaliaučiaus. Retkarčiais dvaro ūkvedys kildavo į viršų ir akylai stebėdavo tarnų veiklą lauke.
Paprastai dvare apsilankę svečiai kopdavo į Belvederio viršūnę ir tik po to žygiuodavo link rūmų prieigų.
Nors viršuje buvusių langų angos užmūrytos, kiti langeliai įrėminti piliastrais ir smailiomis arkomis padabintomis sąramomis. Lipant į viršų aplink besivejančiais laiptais, viduje atsiveria šešiais tarpsniais padalinta erdvės perspektyva. Galima stabtelti ir atsikvėpti – grožėtis muziejaus eksponatais. Visą pastatą vainikuoja kuorai arba neogotikinė arkatūra. Apžvalgos aikštelę vis dar supa dantytas parapetas.
Neseniai senoje XX. a. pradžios nuotraukoje išvydau dar nematytą kadrą. Fotografas nupaveikslavo vijokliais apaugusią oficiną – tarnų namus. Šalia stūksančio bokšto viršūnė patraukė mano dėmesį. Priartinęs vaizdą išvydau Belvederio viršuje įkomponuotą laikrodį. Senasis laikrodis buvo įrėmintas raudonų plytų apskritime. Gražią, saulėtą dieną tarnaitė puoselėjo augmeniją. Šalia vaikštinėjo vištos ir išdidusis gaidys. Viskas tekėjo tarsi savo įprasta vaga ir dvelkė ramybe.
Sakoma, kad Belvederio viršūnėje šventinių progų metu buvo iškeliama vėliava. Stebėdami aplinką žmonės naudojosi žiūronais.
Legendomis apipintas dvaras turi savo istorijų ir apie bokštą. Manoma, kad atsivėrus pagrindinėms durims iš viduje buvusių narvų pasileisdavo skalikai šunys. Vienu metu bokšte buvo įkurtos šunidės. Legendoje pasakojama apie antrame aukšte įrengtą kambarį tarnaitei, kuri prižiūrėjo šunis. Apsilankę turistai juokauja apie trečiame aukšte buvusį kambarį, kuriame apsistodavo dvaro ekonomas prižiūrėjęs tarnaitės veiklą.
Šalia bokšto, pievelėje pavasarį pražysta jazmino krūmas. Čia vaikštinėja šeimos. Bėgioja vaikai. Visai šalia – medinių skulptūrų grožis. Šimtamečių medžių pavėsis. Kiek toliau – autentika padabinti, tviskantys Paežerių dvaro rūmai laukia turistų. O septyniolika metrų į dangų iškilęs bokštas kiekvieną pasitinka ir kiekvieną išlydi.
Straipsnio nuoroda: