Straipsniai

Lietuvos dvarų teritorijos visada buvo gausiai apželdintos vešliais medžiais. Tarp medžių kyšodavo aukšti rūmų stogai. Dvarvietės Lietuvoje buvo statomos ant vaizdingų kalvelių arba lygiuose slėniuose. Dažniausiai prie vandens telkinio: upės ar ežero.

Didžioji dalis dvarų įsikūrę netoli miestelių. Jeigu dvaro sodyba būna atokiau nuo miestelio, tai ji visada stovi šalia didelio, pravažiuojamo kelio. Puikiu to pavyzdžiu yra Suvalkijos perlu vadinamo Paežerių dvaro Vilkaviškio rajone dislokacijos vieta.

Vilkaviškio miestas nuo dvaro nutolęs per 3-4 kilometrus. Tačiau patys Paežerių rūmai, kažkada prancūzų turisto įvardinti Versalio rūmų atspindžiu, stūkso šalia tarptautinės reikšmės kelio vedančio į Kaliningradą. O dar anksčiau – prie kelio vedusio į amžinas prūsų žemes. Pagrindinį pravažiuojamą plentą ir rūmus skiria jauki kaštonų alėja. Alėja, kurios pabaigoje žvilgsnis užkliūva už paradinių rūmų vartų.

Už rūmų tyvuliuojantis Paežerių vardu vadinamas ežeras driekiasi kelis kilometrus iki minimo Vilkaviškio miesto.  Pats dvaras pavasarį skęsta senų parko medžių pavėsyje. Vėjuotą dieną parko kraštus skalauja ežero bangos. O netoli tyvuliuojančiuose tvenkiniuose turškiasi laukinės antys ir gulbės.

Viename iš tvenkinių – pagrindinė dvarininkų lėbavimo vieta – nedidelė sala. Paežerių parko vandens telkiniuose nardydavo iš Japonijos atvežtos dekoratyvinės vištelės. Plaukiodavo auksinės žuvelės ir karpiai. Netoli vaismedžių sodo driekiasi senosios, šimtamečių liepų alėjos. Jos veda į garsųjį, nuo Smetonos laikmečio žinomą pusiasalį – aukso ragą. Ten vykdavo vilkaviškiečių gegužinės, o vyrai rungdavosi prizinio šaudymo varžytuvėse.

Praeityje dvarų sodybas sudarydavo įvairių pastatų kompleksai. Sodybos kiemą paprastai sudarė reprezentacinės ir ūkinės dalys. Švarioji, puošnioji kiemo dalis koncentravosi vienoje dvaro  pusėje, o ūkinė dalis – kitoje.

Dvaras dažniausiai stūkso toliau nuo pagrindinio pravažiuojamo kelio. Plentą ir dvaro teritoriją jungia tankiai susodintų medžių alėja. Tai ilgainiui tapo tarsi dvarų atributas. Alėja svečius visada atvesdavo į dvaro sodybos puošnųjį kiemą. Tai svarbiausia ir labiausiai matoma dvaro pusė. Čia stovi ir gyvenamasis rūmas.

Be gyvenamojo rūmo, puošniame kieme stūkso vijokliais apaugusi oficina – tarnų namai. Šalimais ir pastatas svarbiausiems dvaro ištekliams laikyti – svirnas ir arklidė. Arklidėse buvo laikomi dvarininko pasididžiavimai – žirgai ristūnai. Arklidę buvo mėgstama jungti su ratine, kurioje buvo laikomos karietos, fajetonai ir kiti dvarininko ar svečių švarūs vežimai.

Puošnusis kiemas užimdavo nemažą dvaro gyvenvietės dalį. Tokius kiemus gerai išplanuodavo ir skoningai apželdindavo. Švarusis kiemas buvo stačiakampės, rečiau ovalinės aikštės formos. Kiemo centre žaliavo lygi veja su margaspalviais gėlynais. Šalimais kai kur augdavo vešlūs medžiai ir dekoratyviniai krūmai.

Kone kiekviename dvare prie švariojo kiemo buvo vaismedžių sodas. Sodas, kuris įsijungdavo į netoli siūbuojantį parką. Dažniausiai parkai dvaruose nebuvo labai dideli. Tačiau nepaprastai gražūs savo išplanavimu ir augmenija.

Be liepų, ąžuolų, uosių parkuose sodindavo ir retesnius medžius: kedrus maumedžius, riešutmedžius. Dvarų parkų kompozicijos buvo susijusios su įvairiais vandens telkiniais: tvenkiniais ir kūdromis.

Ne mažiau svarbus buvo ir dvaro ūkinis sektorius. Čia stovėjo pastatai javams, gyvuliams ir jų pašarui laikyti. Tai kluonai, tvartai ir įvairios daržinės. Be to čia laikėsi ir kumetynai. Tokiu būdu kumečiai buvo arčiau jų prižiūrimų gyvulių. Kita vertus dvarininkai nelabai Paežerių dvaro oficina XX a. pr. Paežerių dvaro oficina Paežerių rūmai XX a. pr. Paežerių rūmai 1916 m. norėjo arti rūmų matyti varganus kumetynus ir jų gyventojus.

Anot šaltinių, kiekviena dvaro sodyba sudarydavo vieningą įvairios paskirties statinių sistemą. Pradedant nuo įvažiavimo alėjos ir paradinių vartų, užbaigiant gyvenamaisiais ir ūkio pastatais, viskas čia buvo vientisa, nedaloma ir glaudžiai susieta.

Straipsnio nuoroda:

https://suduvosgidas.lt/lietuvos-dvaru-kiemai-ir-parkai-ir-versalio-rumu-atspindys-vilkaviskio-rajone/ .

Prieš daugiau nei aštuoniasdešimt metų netoli Vilkaviškio stūksantis Paežerių ežeras buvo kur kas mažesnis nei dabar. Mieste gyvenę žmonės iki maudynių vietos kulniuodavo beveik du kilometrus. Tarp Vilkaviškio ir vandens telkinio žaliavo gyventojų pievos ir juodavo dirbami laukai.

Senuose šaltiniuose liedavosi vilkaviškiečių skundai. Pykdavo kapsai, kad per miestą tekanti Šeimenos upė netinkama maudynėms. Kojos klimpdavo į dumblą. Tiesa retkarčiais Vilkaviškio savivaldybė imdavosi darbo: išvalydavo Šeimenos upę, o į pakrantę atveždavo smėlio.

Norėdami nuraminti įkaitusias gyventojų galvas šauliai Paežerių ežere rengdavo vandens ir sporto šventes.

Apie vieną iš jų 1935 metais buvo rašoma taip: „Vilkaviškio šaulių būrys pramogas prie ežero norėjo suruošti liepos pradžioje. Tačiau dėl blogo oro renginį teko atidėti rugpjūčio viduriui.

Paskutinio vasaros mėnesio viduryje pasitaikė nuostabus oras. Su įvairiomis susisiekimo priemonėmis į Paežerių gyvenvietę atvyko daugybė žmonių. Pabiro vieškeliais ir plentais iš Vilkaviškio bei kitų apylinkių.“

Tokia vandens sporto šventė buvo pirma. Vieni bandė laimę įvairiose rungtyse. Kiti mėgavosi lengvu paežerės oru. Žmonės linksminosi šokio sūkuryje.

„Vieta šventei buvo parinkta puiki. Tarp Paežerių dvaro sodo, tokio paties vardo ežero ir Kastinės upelio įsispraudęs Aukso Ragas. Tai medžiais apaugęs, gana sausas pievos plotas. Čia yra pačios geriausios šiame ežere maudyklės.

Vandens sporto šventės programa buvo labai įvairi. Dainavo jaunalietuvių, šaulių ir „Žiburio“ gimnazijos chorai. Griežė Vilkaviškio ugniagesių orkestras. Merginos judėjo tautinių šokių ritmu.

Azartiškai nuteikė dekoruotų medinių laivelių ir baidarių lenktynės. Prizinio šaudymo rungtyje nepralenkiamas buvo Vilkaviškio burmistras Antanas Sajeta. Bufete nebuvo jokių stipriųjų gėrimų.“

Tokios vandens pramogos buvo rengiamos beveik kiekvieną vasarą. Geriausi Vilkaviškio plaukikai varžydavosi šimto ir penkiasdešimt metrų plaukimo rungtyse. Iš trijų ar keturių metrų aukščio į vandenį šokinėjo gimnastai. Rungdavosi šokdami į vandenį, ar plaukdami nugara.

Tais pačiais metais vykusios šventės metu kaip stebuklas buvo pristatomas vilkaviškiečio važiavimas per ežerą dviračiu. Tokios atrakcijos priviliodavo iš aplinkinių bažnytkaimių daugybę kaimo žmonių.

Vilkaviškio įmonių ir fabrikų savininkai, įvairių įstaigų viršininkai vandens šventei nupirkdavo prizus. Aukos buvo nemažos ir vertingos. Tai įvairios prabangos prekės: sidabriniai, kišeniniai ar staliniai laikrodžiai, graviruoti vardiniais pistoletai, knygos, ar portsigarai.

Paežerių ežere daugelis vilkaviškiečių turėjo vadinamus „luotelius“. Tad šventadieninis pasiplaukiojimas ežere buvo nepamainoma pramoga.

Suskaičiuota, kad vandens šventės metu Paežerių ežerą raižydavo iki keturiasdešimt valčių, laivelių ir baidarių. Aukso rago „maudyklėje“ susirinkusiems žmonės tai buvo nepakartojamas vaizdas.

Tarpukaryje geresnio priėjimo prie ežero vilkaviškiečiai neturėjo. Aukso rago pliaže vasaromis nuolat šurmuliuodavo žmonės.

Straipsnio nuoroda:

https://suduvosgidas.lt/aukso-ragas-geriausias-tarpukario-vilkaviskieciu-pliazas/ .

Vilkaviškio miesto senamiesčio architektūra išliko tik senose nuotraukose. Šimtmečius skaičiavę mūriniai pastatai griuvo pasaulinių karų audrose. Čia vyko nuožmiausi mūšiai, o miestas ėjo iš rankų į rankas. Tai kas išliko po Antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu buvo paslėpta po storu tinko sluoksniu.

Nepaisant to Vilkaviškio krašto žmonės turi kuo didžiuotis. Vos už kelių kilometrų nuo miesto stūkso Paežerių dvaro kompleksas. Bene gražiausias tokio tipo objektas visoje Marijampolės apskrityje.

Vieta gausiai apželdinta šimtamečių medžių alėjomis. Tyvuliuojančio ežero fone yra išlikusi ši istorinė architektūra: rūmai, tarnų namai, ledainė, spirito varyklos dalis, ūkinės paskirties objektai ir į dangų besistiebiantis karūna papuoštas bokštas.

Belvederio vardu vadinamas bokštas vertas dėmesio. Į dangų iškilo XIX a. antroje pusėje ir pažymėtas neogotikos potėpiais. Padalintas į kelis tarpsnius, prišlietas prie tarnų namų – tarsi susiliejęs su oficina.

Skirtingai nuo puošnios tinkuotos tarnų buveinės, Paežerių dvaro bokštas – raudonų plytų. Šiek tiek pasviręs link pagrindinių rūmus juosiančių vartų. Bet paprastai atlaiko čia besilankančių žmonių minias. Sako pastatytas ant molio, todėl ir bokšto kryptis nėra visiškai tiesi.

Viršuje išlikusi karūna sufleruoja objekto paskirtį. Iš viršaus buvo apžvelgiamos apylinkės. Pakilus septyniolika metrų arčiau dangaus, atsiveria panorama į ežerą ir senąjį parką. Iš bokšto buvo stebimas ir tarptautinės reikšmės kelias vedantis link Karaliaučiaus. Retkarčiais dvaro ūkvedys kildavo į viršų ir akylai stebėdavo tarnų veiklą lauke.

Paprastai dvare apsilankę svečiai kopdavo į Belvederio viršūnę ir tik po to žygiuodavo link rūmų prieigų.

Nors viršuje buvusių langų angos užmūrytos, kiti langeliai įrėminti piliastrais ir smailiomis arkomis padabintomis sąramomis. Lipant į viršų aplink besivejančiais laiptais, viduje atsiveria šešiais tarpsniais padalinta erdvės perspektyva. Galima stabtelti ir atsikvėpti – grožėtis muziejaus eksponatais. Visą pastatą vainikuoja kuorai arba neogotikinė arkatūra. Apžvalgos aikštelę vis dar supa dantytas parapetas.

Neseniai senoje XX. a. pradžios nuotraukoje išvydau dar nematytą kadrą. Fotografas nupaveikslavo vijokliais apaugusią oficiną – tarnų namus. Šalia stūksančio bokšto viršūnė patraukė mano dėmesį. Priartinęs vaizdą išvydau Belvederio viršuje įkomponuotą laikrodį. Senasis laikrodis buvo įrėmintas raudonų plytų apskritime. Gražią, saulėtą dieną tarnaitė puoselėjo augmeniją. Šalia vaikštinėjo vištos ir išdidusis gaidys. Viskas tekėjo tarsi savo įprasta vaga ir dvelkė ramybe.

Sakoma, kad Belvederio viršūnėje šventinių progų metu buvo iškeliama vėliava. Stebėdami aplinką žmonės naudojosi žiūronais.

Legendomis apipintas dvaras turi savo istorijų ir apie bokštą. Manoma, kad atsivėrus pagrindinėms durims iš viduje buvusių narvų pasileisdavo skalikai šunys. Vienu metu bokšte buvo įkurtos šunidės. Legendoje pasakojama apie antrame aukšte įrengtą kambarį tarnaitei, kuri prižiūrėjo šunis. Apsilankę turistai juokauja apie trečiame aukšte buvusį kambarį, kuriame apsistodavo dvaro ekonomas prižiūrėjęs tarnaitės veiklą.

Šalia bokšto, pievelėje pavasarį pražysta jazmino krūmas. Čia vaikštinėja šeimos. Bėgioja vaikai. Visai šalia – medinių skulptūrų grožis. Šimtamečių medžių pavėsis. Kiek toliau – autentika padabinti, tviskantys Paežerių dvaro rūmai laukia turistų. O septyniolika metrų į dangų iškilęs bokštas kiekvieną pasitinka ir kiekvieną išlydi.

Straipsnio nuoroda:

https://www.delfi.lt/verslo-poziuris/naujienos/netiketai-rasta-nuotrauka-atskleide-dvaro-paslapti-120211103

Ieškodamas istorinių faktų apie senąjį Suvalkijos perlu vadinamą Paežerių dvarą aptikau buvusios rūmų savininkės, lenkų našlės skelbimą tarpukario spaudoje. Apie jį šiek tiek vėliau. O prieš tai – trumpai apie dvarininkės vyrą Vladimirą.

Žmonių prisiminimuose vaikų neturėjęs paskutinis Paežerių rūmų savininkas, lenkas Vladimiras Gavronskis vertinamas dvejopai. Vieni jį laikė dosnumu pasižymėjusiu žmogumi. Samdiniai sakydavo, jeigu jau Vladimiras paskolino kaimiečiui savo gyvulį iš dvaro tvarto, tai ir dovanojo. Grąžinti nereikalavo.

Kiti atmintyje išlaikė netoli Paežerių ežero iškilusią, ant aukšto obelisko pastatytą jaunos merginos skulptūrą. Pasak legendos, tai paskutinio Gavronskio meilės auka kažkokiu būdu atėmusi sau gyvybę. Natūralaus žmogaus dydžio merginos siluetas sename dvaro parke stovėjo iki pat 1960 metų.

Kad dvarininkas mylėjo ne tik savo žmoną liudija ir kiti amžininkų prisiminimai. Pasak jų, paskutinis Gavronskis buvo vadinamas gašlūnu ir prievartautoju. Sakoma, kad retas kumetis turėjęs gražesnę žmoną ar dukrą leisdavo sau ilgai darbuotis senojo Gavronskio dvaruose.

Apie Vladimiro mirtį 1914 m. laikraštyje „Lietuvos žinios“ atsiliepiama taip: „Vilkaviškio Paežerių dvarų savininkas Vladimiras Gavronskis 9 d. gegužės mėnesio pasimirė Varšuvoje. Būdamas turtingas jis dar gavo palikimo keletą milijonų po kunigo Bagdono Oginskio mirties. Visuomenės reikalams paliko sulyginamai ne daug. Sakoma, kad vos apie 80 tūkstančių. Tame skaičiuje dešimt tūkstančių buvo palikta Suvalkų lenkų prekybos mokyklai. Ir dvidešimt tūkstančių – Vilkaviškio būsimam ligonbučiui. Ačiū jam ir už tai.“

Lenkų magnato kūnas buvo parvežtas į Vilkaviškį. Sakoma, kad puošnus katafalkas buvo tempiamas keturių eikliųjų žirgų. Abipus pagrindinio kelio išsirikiavo suvargę darbininkai su liepsnojančiais deglais rankose. Kai kur degė statinės su smala. Laidotuvių procesijos metu skambėjo Alvito bažnyčios varpai. O miestelio šventoriuje esančios koplytėlės rūsyje iki šiol dūla paskutinio Gavronskio kauleliai.

Paežerių rūmų savininkė Ona Gavronskienė po vyro mirties 1919 m. grįžo gyventi į Lietuvą. Likusiam laikui pasirinko puošniausią Suvalkijoje Paežerių dvaro sodybą.

Kadangi jos vyras Vladimiras atsisveikino su šiuo pasauliu dar prieš pirmąjį pasaulinį karą, našlė Vilkaviškyje tapo antrasis žmogus po burmistro. Ji pasižymėjo didele įtaka Vilkaviškio miesto valdžios pareigūnams. Kartais jos seno dvaro gėlynus laistydavo iš Vilkaviškio atsiųsti Lietuvos kariuomenės kariai.

Senoji ponia, matyt norėdama įtikti dangui, Paežerių dvaro oficinoje įkūrė iškirtinai kumečių vaikams skirtą pradžios mokyklėlę. Čia vaikučiai krimto mokslus nemokamai. O už pagrindinio plento (besidriekiančio link Kybartų) buvusiame pušyne įkūrė vasarvietę. Dvarininkės rūpesčiu pušyno vasarvietėse ilsėjosi mažieji Vilkaviškio ligoniukai.

Ona Gavronskienė šeimininkavo Paežerių dvare ištisus dvidešimt metų. Laikas skriejo kaip vėjas. Prie senojo Europos žemyno artinosi karo šmėkla. Lietuvos nepriklausomybė skaičiavo paskutines laisvės dienas. O pasenusi našlė, vedama galbūt politinio nuovokumo, 1939 m. įdeda skelbimą į laikraštį: „Parduodu dvarą. Gyvu ir negyvu inventorium. 105 ha. Tame 25 ha miško pušyno išnuomojama vasarotojams. Miške upė. Trobesiai mūriniai, o jų stogai: skarda, dachaukos, gontai. Gyvenamas namas ir aficinė iš 34 kambarių. Spirito varykla. Didelis sodas, parkas. Ežerą galima išnuomoti miesto pliažui. Susisiekimas geras, plentas vietoje. Vieta tinka kurortui. Antrašas: Vilkaviškis, Gavronskienė. Tel. 25.“

Skelbimą perskaito tuo metu vienas turtingiausių Lietuvoje žmonių, zanavykas, 1918 m. Vasario 16 dienos akto signataras Jonas Vailokaitis. Našlei Onai Gavronskienei ilgai turto pardavinėti netenka. 1939 m. birželio 20 d. laikraščio numeryje atsiranda žinutė: „Vailokaičiai pirko dvarą. Arti miesto yra gražus Paežerių dvaras. Ant ežero kranto. Dvaro savininkė Ona Komaraitė-Gavronskienė birželio 12 d. tą dvarą su 25 ha pušyno pardavė Jonui ir Aleksandrai Vailokaičiams už 204.000 Lt.

Prieš žemės reformą Gavronskienė valdė 2325 margus žemės, kurį plotą užėmė Paežerių dvaras su palivairkais. Žemės reforma jai paliko tik 80 ha su trobesiais. Vėliau dar grąžino 25 ha miško.“

Su senąja ponia pasibaigė paskutiniai lenkų giminės šešėliai Paežerių dvaro istorijos puslapiuose. Sakoma, kad našlė Ona grįžo į Lenkiją. Anot prie Vilkaviškio dvaro vis dar gyvenančios močiutės žodžių „Gavronskienė, vaikeli, mirė po trepais.“ Suprask, didžiausiame skurde ir varge.

Lenkijoje tuo metu jau šeimininkavo Adolfo Hitlerio kariuomenė. Sakoma, kad Ona pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Ten ir atsisveikino su šiuo pasauliu.

Norėdami išgirsti daugiau intriguojančių istorijų kviečiame aplankyti Vilkaviškio rajone įsikūrusį Paežerių sodybos kompleksą. Kartu su gidu pasivaikščioti senojo dvaro takais. Apkabinti Paežerių Stelmuže vadinamą šimtametį ąžuolą. Užkopti į Belvederio vardu pavadintą apžvalgos bokštą ir pasivaikščioti ežero pakrante.

Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro muziejaus muziejininkas Tomas Sušinskas

Straipsnionuoroda:

https://suduvosgidas.lt/kaip-ona-gavronskiene-paezeriu-dvara-pardave/

Vilkaviškio kraštą puošiantys Paežerių dvaro rūmai iš visų pusių apsupti gamtos. Šiaurėje – šešių kolonų laikomas balkonėlis žvelgia į ežero bangas. Pietuose – svečių sutikimo kiemas: žaliuoja ovali veja ir auga rožynai. O už pagrindinių rūmų vartų – kažkada keturioms kaštonų eilėmis apsodinta alėja. Į rytus – įkomponuotas senasis dvaro parkas, kurį pratęsia vakaruose augantys šimtamečiai medžiai.

Manoma, kad senasis parkas buvo pradėtas kurti dar Zabielų valdymo laikais. Galutinai suformuotas lenkų giminės Gavronskių iniciatyva.

Parteris priešais pagrindinį rūmų fasadą buvo apsodintas rožių grupėmis po kelis krūmus. Žiemos metu jos buvo dengiamos nuo šalčio. Gėlynuose žydėjo raudonos begonijos. Dekoratyvinių gėlių sėklas dvarininkai parsiveždavo iš Lenkijos. Tarpukaryje rytinė parko dalis buvo gausiai apsodinta alyvomis. Dvaro parko amžius gali siekti daugiau nei du šimtmečius. Paežerių Stelmuže vadinamo ąžuolo grožis spinduliuoja jau penkis amžius. Senojo glaustašakio aukštis siekia keturiasdešimt metrų. O kamieno apimtis daugiau nei du metrai. Iš vienos pusės kamieną plėšia į dvi dalis milžiniška drevė.

Dvaro parko puošmena prieš tris metus buvo labiau išsikerojusi į dangų šakomis. Bet kilusi smarki vėtra pasidarbavo iš peties. Ąžuolo šakos krito žemėn.

Netoli ąžuolo, į pietus, prie rūmų tvoros auga dar vienas senolis. Šešiolikos hektarų ploto parką dabina šimtametis bukas. Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Augalėlio apimtis – keturi metrai, o aukštis siekia 39 metrus. Manoma, kad tai antras seniausias medis augantis dvaro teritorijoje.

Tarp šių galiūnų, ąžuolo ir buko, išlikusi nedidelė kalvelė. Po jos žalia veja slepiasi buvusios oranžerijos rūsiai. Mūrinės, puošnios oranžerijos gėlėmis rūmų šeimininkai puošdavo parapijos bažnyčios Alvite šventorių.

Laiko tėkmėje oranžerija keitė savo paskirtį. Vienu metu čia buvo Paežerių dvaro kasa – pagrindinė rūmų buhalterio darbo vieta. Žmonių prisiminimai mini dvaro staliaus dirbtuves. Būtent jis kaltinamas sudeginęs puošnų oranžerijos mūrinuką.

Senojo, mišraus tipo parko takelius ir alėjas dabino dar dvi oranžerijos. Vienoje iš jų augo vynuogynai. Mūrinė, įstiklinta oranžerija stovėjo didesnio tvenkinio saloje. Iš vynuogių buvo gaminamas vynas. Minima sala buvo gausiai apželdinta augalais ir gėlynais. Deja buvusį tvenkinį su sala užliejo dirbtinai sukeltas Paežerių ežero vanduo. Prieš dvarą – svečių sutikimo kiemas ir ovali veja, 1903 m.

Prie sekančio tvenkinio stovėjo daržovių oranžerija. Garsus 1912 m. gimęs architektūros tyrinėtojas K. Čerbulėnas rašo: „Į rytus nuo rūmų prasiskleidžia šešiolikos hektarų ploto parkas ir sodas. Viskas apsupta tankiomis alėjomis. O šios savo ruožtu apsodintos aukštaūgėmis liepomis, topoliais, klevais, uosiais, bukais. Parke laisvai auga beržai, riešutynai, skirpstai, akacijos ir magnolijos.

Tarp medžių telkšo trys nemaži kastiniai tvenkiniai. Vieno jų saloje buvo mūrinis vynuogyno pastatas. Prie kito tvenkinio pakraščio išliko įdomių formų mūrinė daržovių oranžerija. Parko takai ir takeliai gyvai pravingiuoja tvenkinių pakraščiais ir tilteliais. Parke buvo mediniai, dažyti tilteliai pereiti per griovius, kuriais tekėjo Kastinės vardu vadinamo upelio vanduo. Visą augaliją prižiūrėjo penkiolika nuolatinių darbininkų, kuriems vadovavo sodininkas. Parke dirbo už gėlių sodinimą atsakingos merginos.“ Deja visos trys oranžerijos menamos tik užrašytuose liudijimuose.

Žmonių prisiminimai porina, kad tvenkiniuose plaukiojo iš Japonijos ir Olandijos atvežti dekoratyviniai paukščiai. Po gulbių kojomis nardė auksinės žuvelės. Virš tvenkinių šokinėjo milžiniški karpiai.

Visą parko tvenkinių sistemą juosė iš akmens ir plytų sumūrytos skliautinės pralaidos per tiltelius. Tokiomis pralaidomis vanduo tekėjo per visą parko teritoriją. Viena upelio pralaidos per kelią grota išlikusi iki dabar. Ši grota stūkso po žvyrkeliu, kuris vingiuoja pietinėje nuo rūmų dalyje ir veda į Aukso ragu vadinamą pusiasalį. Tvenkinius jungė mediniai, įprastai dažyti ir neturintys didelės prabangos liepteliai.

Yra žinių, kad Kastinės tekančios per parką upelę gausino du trykštantys šaltiniai. Vieno iš jų versmė skriejo fontanu per specialų akmenį. Mažesnio šaltinio vandeniu naudojosi pagrindinis rūmų sodininkas. Dvaro reikalams vanduo buvo vežamas iš parke buvusio didesnio šaltinio. Šis tryško ties Kastinės upelės krantu buvusio medinio rentinio.

Nemažą parko dalį supa šimtametės liepų alėjos. Į jas įsilieja senojo dvaro parko sodo vieta. Dabar ten auga visai palyginus nesenai pasodintos obelaitės.

Devynioliktame amžiuje už dvaro tyvuliuojantis ežeras buvo kur kas labiau nutolęs nuo centrinių rūmų. Savininkai šiaurinėje pusėje sugalvojo išsikasti kanalą ir įrengti puošnią, iš ąžuolinių lentų sukaltą prieplauką. Apie tokią buvusią prieplauką rašo mokslininkas Klemensas Čerbulėnas: „I šiaurę nuo rūmų centro buvo plati vejos alėja. Pakraščiai – apsodinti gėlių lysvėmis. Alėjos gale nuo rūmų užpakalinio fasado, prie ežero, buvo įrengta ąžuolinių „blankų“ prieplauka laiveliams.“ Tokiu būdu ežero vanduo atitekėjo arčiau rūmų. Kelias link prieplaukos vedė gėlių ir medžių alėja, kurios viduryje buvo veja.

Visuose šaltiniuose fiksuojami liudijimai apie Paežerių dvaro parke stovėjusias skulptūras. Šaltiniuose sakoma, kad 1954 m. vykusios ekspedicijos metu parke rasti pjedestalai. Teigiama, kad aukštesnėse ir gražesnių perspektyvų parke vietose buvo dekoratyvinių skulptūrų vienetai.

Yra išlikusi trumpa legenda, kuri porina apie vieną tokią skulptūrą. Ant aukšto obelisko pastatytą jaunos merginos monumentą. Su liūdinčiu žvilgsniu žvelgiančią į Paežerių ežero pusę. Balta, besiplaikstanti vėjyje suknelė suteikė skulptūrai puošnumo. O liūdinčios akys skatino domėtis skulptūros istorija. Pasak legendos, beveik trijų metrų aukščio skulptūra iškelta rūmų tarnaitei. Ši šoko į ežero bangas ir pranyko. Kiti amžininkai prisimena, kad tarnaitė pasikorė.

Istorinėje 1989 m. užfiksuotoje apybraižoje rašoma, kad „parko kampe, prie tako posūkio į šiaurinę, lygiagrečią krantui alėją, netoli didžiųjų baltųjų tuopų augo svyruoklinė guoba, kuri žuvo kai parką užpuolė maras. Dar viena įdomi skėstašakė guoba augo prie buvusios oranžerijos.

Parką labai sužalojo karo veiksmai – augalus apgraužė evakuacijos metu genami gyvuliai. Pokario metais dalis parko sunaikinta pačių gyventojų rankomis – medžiai panaudoti malkomis. Buvę gana gausūs dekoratyviniai krūmai labai nukentėjo per neapdairų parko valymą 1962-1964 metais.

Seniau parterio pakraščių fragmentai buvo apsodinti jazminais, alyvomis, vikmedžiais. Nuo buvusių vartų parterio pomedžiuose vešėjo lazdynai. Paežerėje augo raudonas karklų krūmas.

Kaštonų tarpuose, pakelėje, nuo vaismedžių sodo pusės baltai ir raudonai žydėjo gudobelių medeliai. Prie gėlių oranžerijos buvo putino krūmas.

Šiuo metu, parko teritorijoje vis dar tyvuliuoja trys šimtamečiai tvenkiniai. Auga visą praeitį regėję uosiai, tuopos, ąžuolai, klevai ir liepos. Laiko tėkmėje be pėdsako iš parko išnyko čia buvusios skulptūros, oranžerijos. Vis dar šlama senosios liepų alėjos, o tvenkiniuose plaukioja laukinės antys ir gulbės. Už rūmų tyvuliuojančio užtvenkto ežero vanduo pasiglemžė nemenką senojo parko dalį. Dabar parko takeliai prikelti naujam gyvenimui. Visa teritorija prižiūrima ir puoselėjama. Vakarop sužimba žibintai, ir tyvuliuojančių tvenkinių fone šmėsteli buvusios rūmų tarnaitės šešėlis.

Nuoroda į straipsnį:

https://suduvosgidas.lt/istoriniais-paezeriu-dvaro-parko-takais/ .

Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus įsikūręs strategiškai pažeidžiamoje vietoje. Sename Paežerių dvare įsikūrusi kultūros šventovė stūkso vos dvidešimt kilometrų nuo valstybinės sienos su buvusia Karaliaučiaus sritimi. Iš čia iki Antrojo pasaulinio karo atsiverdavo visi keliai į tuometinę Vakarų Europą.

Keli kilometrai nuo Vilkaviškio stūksantys, 1795– 1800 m. į dangų iškilę Paežerių dvaro rūmai garsėja autentišku figūriniu dekoru. Pagal senovės graikų mitologinę tradiciją įkomponuoti erotai spinduliuoja meile gamtai. Ant nugarų plasnojantys sparnai šias būtybes paverčia romantikos ir aistros kupinais amūrais. Gamtoje, medžių ir krūmų apsuptyje erotai mėgaujasi ramybe ir idile.

Meno istorikas Dž. Kabierskis laiške žėrė komplimentus Paryžiaus dvasia alsuojančių rūmų grožiui. Vokiečių mokslininkas prašė išmatuoti ponų miegamajame esančių graikų dievų siluetus. Nebeliko nieko kito, kaip tik įvykdyti interesanto prašymą. Kopėčiomis pakilus į viršų prasidėjo smulkmeniškas ir kruopštumo reikalaujantis matavimo procesas.

Paežerių rūmų antrojo aukšto miegamąjį puošiantys erotai į Vilkaviškio rajoną pateko tiesiai iš senosios Prancūzijos aristokratų dvarų. Pagal to laikmečio madą, maždaug 1750 m., puošybos detalės išplito po Vakarų Europos dvarus. Įdomu tai, kad tokio stiliaus dekoras kol kas užfiksuotas tik Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir Paežerių dvare Vilkaviškio rajone.

Vokiečių mokslininko iš Miuncheno manymu, tai tiesioginė istorinė sąsaja, jungianti Vilkaviškio kraštą su senąja Vakarų Europos dvarų tradicija. Paežerių rūmų miegamojo dekoras pasižymi XVIII a. pabaigai būdingam Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI stiliui.

Meistras, pagaminęs dvaro miegamajame esantį reljefą, iš Prancūzijos parsivežė senovės graikų dievų gipso liejinius. Juos įkomponavo į kambario figūrinę kompoziciją.

Gali būti, kad senasis Paežerių rūmų puošybos meistras identišką kūrinį panaudojo kituose Baltijos regiono dvarų interjeruose. Tačiau iki šiol tokios detalės užfiksuotos tik Vilkaviškio rajono dvare.

Vokiečių meno istorikas žadėjo vykdyti tolimesnius tyrinėjimus. Naujieji atradimai parodys ir patikslins žinias apie Paežerių dvaro rūmų dekoro kilmę.

Mokslininkas iš Miuncheno išreiškė viltį kada nors atvykti į Lietuvą ir savo akimis pamatyti Paežerių dvaro salių grožį.

Straipsnio nuoroda:

https://www.mmm.lt/kultura-ir-svietimas/paezeriu-dvaro-rumu-puosybos-detales-atvyko-tiesiai-is-prancuzijos/350852/